Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.
Šluotom
debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.
Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!
Mokė ragana
dukrelę, kaip priversti šokti pelę,
Kaip reiks
šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.
Kaip skraidyti,
jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.
Vandenį
kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.
Kaip ugnelę
prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,
Kam pagelbėt,
ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.
Pridegiojus
daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.
Tiek miglos
prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.
O mažoji
raganaitė, apsižvalgius po giraitę,
Kaštonus susiskaičiavus,
sprendė, kaip paišdykavus?
Nebeklauso
ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:
"Kelk –
kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"
Pasidavusios
vilionėms, pasikaišiusios sijonus,
Sugalvoję
naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.
Pašnibždėję
daug gerų palinkėjimų naujų,
Mėtė
priekin ir atgal -bus nauja giraitė gal?
Dar mažoji raganiukė šniukštinėjo tarp lapukų
Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.
Uodegom jai pamojavo ir paspruko greitai į šalį.
Glaudė
dukrą prie širdies-laumė myli ją išties.
Šonan
šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.
Apsisukę
ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.
Išsiilgo
vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą