Auksinis ruduo prie Adrijos jūros arba - mes tai padarėme! (1-2 dienos) pirma dalis

Visada sakiau, jog Italija yra mano svajonių šalis. Taip jau susiklostė, kad ta svajonių šalis dėl daugelio aplinkybių aplankyta tik šiemet. Bet svarbiausia, kad aš tai padariau! :) Šiek tiek įspūdžių apie kelionę.

1 DIENA – spalio 18 d. (šeštadienis):

Labai anksti ryte išvykome iš Lietuvos. Keliavome per Čekiją. Pamenu, prieš išvykstant, labai bijojau Lenkijos kelių. Prieš daugelį metų, kai išsiruošiau į savo pirmąją kelionę, patyriau daug aštrių pojūčių važiuodama siaurais naktinės Lenkijos keliais. Tai taip įstrigo atmintyje, jog buvo pakankamai neramu. Nepatikėsit, bet net meldžiausi prieš kelionę (nors paprastai tokiomis praktikomis užsiimu tik per didžiąsias metų šventes). Buvau maloniai nustebinta, kaip viskas pasikeitę: keliai sutvarkyti ir/ar vis dar tvarkomi. Žodžiu, kelių infrastruktūra sutvarkyta puikiai. Tik vienas minusas, keliaujant gi nuolat norisi pažioplinėti per langus, bet kaip tik miestas, taip tvora. Na, žinote, tos garsą sulaikančios konstrukcijos, tai geriausiu atveju pavykdavo pamatyt tolėliau nuo kelio įsikūrusius miestus. Pirma diena buvo skirta vien kelionei, trumpai stabtelint natūraliems poreikiams patenkinti. Kiek ilgėlesnė stotelė buvo viena – pakelės užeigoje. Porcijos, turiu pasakyti, tai arklinės. Kaip sakiau, pritaikytos tolimųjų reisų vairuotojams, kad vieną kartą pavalgius užtektų ilgam. Suvalgiau rekomenduotus “Nalieskini s serem” (3 lietinius su varške). Galvojau neįveiksiu porcijos, bet man nesunkiai tai pavyko, gal todėl, kad buvo beprotiškai skanu :).

Vakarop pasiekėme Čekiją, Brno miestą. Apsistojome medžiotojų viešbutuke “Myslivna”. Be abejonės tinkamai įvertinti viso gamtos grožio negalėjom, tačiau ryte pro langus atsivėrė puikus vaizdas: dauba, miškai, ežeriukas. Keli žodžiai apie viešbutį-, tai buvo gražiausias viešbutis, kuriame teko apsistoti šios kelionės metu.

2 DIENA – spalio 19 d. (sekmadienis):

Papusryčiavę išvykome Italijos link. Judant link Austrijos pravažiavome ežerą Jasna voda, kurio saloje įsikūrusi bažnytėlė.

Greit pasiekėme ir Austriją. 

Kelionė per Austriją paliko neišdildomą įspūdį. Ar gali kalnai palikti abejingais? Tikrai ne. O dar tos “nuskustos” žaliuojančios pievelės, “cukriniai” namukai, bažnytėlės, ech… nufotografuoti nepavyko (pavyko, bet kokybė nuotraukų, tai ne kažką)
 

Ilgėlesnė stotelė, įskaitant pirmą ekskursiją, vyko Grace. Jei pasakyčiau, jog Grace mus pasitiko miesto vartai, tai užbėgčiau įvykiams už akių. Iš tiesų, tai pirmas akį patraukęs vaizdas buvo cosplay'rė. Netrukus jų matėme ir daugiau. Sakykit ką norit, tačiau Lietuvoje, tai nėra dažnas atvejis. Tiesą sakant nesu jų mačiusi (neskaitant 69 danguje grupės mergaičių koncerto per TV metu). Nesiimu teigti, jog jų Lietuvoje net nėra, nes, matyt, esu pakankamai (dėl savo pakankamai šiuo metu sėslaus gyvenimo būdo) nesociali, ir mano amžius bei pasitikėjimas savimi neturi preteksto susikirst mūsų keliams su šia pop kultūra. Na, bet pažiūrėt įdomu. Sutinku, kad nemandagu :P Ties viena iš bažnyčių jų rinkosi daugiau, pagal pasiruoštus rekvizitus (“kruvini” skudurai, butaforiniai kirviai ir etc.) ir improvizuotas foto sesijas numanau, jog jaunimas jau ruošiasi halloween’ui. Bet gi mes apie kitokią kultūrą, tiesa?  

Trupučiukas istorijos. Gracas (Graz) – miestas pietinėje Austrijos dalyje; Štirijos žemės sostinė. Tai antrasis pagal dydį Austrijos miestas, išsidėstęs prie Muros upės. Miesto pavadinimas slaviškos kilmės: slovėnų kalba gradec reiškia „pilaitė, maža pilis“.

Miestas pasitinka Šv. Pauliaus vardu pakrikštytais vartais.

Pirma aplankėme Šv. Egidijaus katedrą (vėlyvosios gotikos stiliaus, pastato interjeras – barokinis) su greta esančiu mauzoliejumi (nuotrauka apačioje, katedros fotoaparatas neaprėpė). 

Bažnyčios vidus, kaip ir dauguma to meto Dievo namų, gausiai išpuoštas ir didingas. 

Į greta esantį mauzoliejų nosies nekišom, o patraukėm į senamiestį, prie Landhaus rūmų. Vienas reikšmingiausių Austrijos renesanso palikimų – prašmatnūs Landhaus rūmai, atliekantys istorinį valdžios būstinės vaidmenį. Šį pastatą, kuriame posėdžiauja Štirijos parlamentas, galima išskirti kaip vieną ryškiausių istorinių intarpų šiuolaikinio miesto panoramoje. Įspūdį palieka ir Rotušė. 

Pamažu, jaukiomis it Vilniaus senamiesčio gatvelėmis,  keliaujam link Mur upės, kur mums iš tolo savo drakono ketera atkišęs modernaus meno muziejus. Vietiniai jį praminė kosminiu laivu, nors man jis daugiau panašėja į dinozaurą ar ežį.  Stebina žinot kas? O tai, kad kuo šis statinys kuo puikiausiai dera senamiesčio  fone ir nei kiek nedarko bendro vaizdo. Kaip ir kuo puikiausiai netoliese  Mur upės plaukiančioje saloje įsikomponavęs “daiktas”, t.y. tiltų labirintą primenanti erdvė, kurioje įsirengta kavinė, žaidimų aikštelė vaikams ir nedidelė lauko estrada koncertams. Deja, bet dėl laiko stygiaus ja, kaip ir modernaus meno muziejumi, pasigrožėjome tik iš tolo.

Čia pat, gretimame skersgatvyje stūkso Pilies kalnas (Schlossberg) su pilies griuvėsiais. 
Tęsinys čia (spausti nuorodą)