Happy 19

Laiminga, nes mano žmogus ne tik puikus vyras, bet ir labai rūpestingas  tėtis :)

 

Happy 10

Laimė turėti draugų ir bičiulių, laimė su jais pramogauti. Laimė, kai viskas "ore": gera kompanija, gera emocija, nuoširdžios šypsenos, vaikiški ir vaikų pakvailiojimai, nuostabus miestas, nuostabus oras nuostabios pramogos! :) Happy! Happy! Happy!

 

Happy day 1

Ar skaičiuojat laimingas dienas? Turbūt niekas neskaičiuoja laimingu dienų. Bet kokia palaima žinoti kas jas daro laimingomis  :) Mano laimingas dienas laimingomis paverčia mano dukrelė - visuomet ji, nepriklausomai nuo sezono ar oro sąlygų, sveikatos, turimų pinigų kiekio ar planuojamų atrakcijų, kelionių, įspūdžių, draugų, bendravimo, meilės, sekso ar kitų dalykų, kurie prisisdeda prie mūsų laimingų akimirkų. Ji visuomet yra pirmasis ir pagrindinis laimės šaltinis. Būk laiminga, dukrele :)

Paišdykavimai

Vakar su vyru leidomės į avantiūrą - filmavomės :) Buvo visko: ir smagu, ir šalta, ir įdomu, ir nefaina. Žodžiu pamėginti buvo visai įdomu :)
Keli kadrai :) vyras buvo dvejose rolėse (nors ir masuotėje, bet teko ir petys į petį nusifilmuot, ot pasisekė šmikiui :D)

Apie filmą

 

Filmas „Svetimas“ pasakoja dviejų nepanašių vienas į kitą žmonių - žydo Makso ir lietuvės Laimos - meilės ir neapykantos istoriją vokiečių okupacijos metais. Filmą kuria rusų gamybos kompanija „Studija Slon“, režisierius Pavel Chukhray, garsiojo Rusijos režisieriaus Grigory Chukhray sūnus. Filmo operatorius Rusijos operatorių gildijos prezidentas Igor Semionovic Klebabov.

Filmo „Svetimas“ istorija prasideda 1941 m. birželį, vokiečiams okupavus vieną nedidelį Lietuvos miestelį. Maksas su mama ir jaunesniąja sese priverčiami palikti savo namus ir išsikelti į getą. Vėliau juos vežant nužudyti, Maksui pavyksta pabėgti. Naktį, nežinodamas kur pasislėpti, jis grįžta į savo namus. Tačiau jo namuose jau apsigyvenusi Laimos lietuvių šeima. Šiame „savame-svetimame“ name ir gimsta vaikiška meilė tarp Makso ir Laimos. Meilė ir neišsprendžiamas priešiškumas - štai ką pagrindiniams filmo herojams tenka praeiti jau po karo ir po ilgo išsiskyrimo.

 

Piešinukai

Pasipaišymai. Smagumai iš Archithecture & Design

Menas iš visko

Menas iš visko. Na gerai, gal meno čia ir nekažą, bet idėjos smagios :) 

Nuotraukos iš Architecture & DesignMenas iš visko.

Kalendorius - ožio diena

Kartais atsiverti kalendorių ir nesupranti, jis pilnas primargintas įvairiausių "švenčių" ar keistų "atmintinų" datų. Na, tarkim, kad ir tualeto diena (!?). Skamba mažų mažiausiai keistokai.  Keistokas man pasirodė ir šios dienos kalendoriaus lapukas. Ka čia per "Ožio diena". Pasąmonėj lyg ir kirbėjo, jog tai kažkaip susiję su pagoniškom apeigom ar kažkuo panašiu, bet reikia patvirtinimo. Visagalio gūglo pasiteiravau. Atsakymas toks (šaltinis day.lt):

"Ožio diena

Minima: 2014.11.12

Senovėje lietuviai šią dieną šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių."

Dailininko Algimanto Snarskio piešinys

Hm, visai smagiai :)

Laumių popietės kerai (mudviem)

Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.

Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.

Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!

 

Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,

 

Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.

Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.

 

Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.

Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,

Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.

Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.

Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę, 

 Kaštonus susiskaičiavus, sprendė, kaip paišdykavus?

Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:

"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,

Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.

Pašnibždėję daug gerų palinkėjimų naujų,

Mėtė priekin ir atgal -bus nauja giraitė gal?

Dar mažoji raganiukė šniukštinėjo tarp lapukų

Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.

Uodegom jai pamojavo ir paspruko greitai į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.

Glaudė dukrą prie širdies-laumė myli ją išties.

Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.

Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.

Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"

  Pilna eilėraščio versija Laumių popietės kerai 


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©