Eilėraštis mums - Laumių popietės kerai

Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.

Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.

Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!

Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,

Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.

Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.

Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.

Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,

Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.

Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.

Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę,

Kaštonus susiskaičiavus, sprendė kaip paišdykavus?

Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:

"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,

Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.

Pašnibždėję daug gerų, palinkėjimų naujų,

Mėtė priekin ir atgal - bus nauja giraitė gal?

Dar mažoji raganiukė, šniukštinėjo tarp lapukų

Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.

Uodegom jai pamojavę spruko greitai šios į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.

Glaudė dukrą prie širdies - laumė myli ją išties.

Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.

Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.

Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©