12 lapkričio 2014

Kalendorius - ožio diena

Kartais atsiverti kalendorių ir nesupranti, jis pilnas primargintas įvairiausių "švenčių" ar keistų "atmintinų" datų. Na, tarkim, kad ir tualeto diena (!?). Skamba mažų mažiausiai keistokai.  Keistokas man pasirodė ir šios dienos kalendoriaus lapukas. Ka čia per "Ožio diena". Pasąmonėj lyg ir kirbėjo, jog tai kažkaip susiję su pagoniškom apeigom ar kažkuo panašiu, bet reikia patvirtinimo. Visagalio gūglo pasiteiravau. Atsakymas toks (šaltinis day.lt):
"Ožio diena  
Minima: 2014.11.12
Senovėje lietuviai šią dieną šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių."

Dailininko Algimanto Snarskio piešinys


Hm, visai smagiai :)


31 spalio 2014

Laumių popietės kerai (mudviem)





Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.


Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.


Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!
 
Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,
 

Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.


Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.

 
Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.

Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,

Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.



Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.


Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę, 
 Kaštonus susiskaičiavus, sprendė, kaip paišdykavus?

Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:
"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,
Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.

Pašnibždėję daug gerų palinkėjimų naujų,
Mėtė priekin ir atgal -bus nauja giraitė gal?


Dar mažoji raganiukė šniukštinėjo tarp lapukų

Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.
Uodegom jai pamojavo ir paspruko greitai į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.
Glaudė dukrą prie širdies-laumė myli ją išties.

Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.


Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.


Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"


  Pilna eilėraščio versija Laumių popietės kerai 


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©


Eilėraštis mums - Laumių popietės kerai



Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.
Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.
Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!

Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,
Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.
Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.
Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.
Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,
Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.
Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.
Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę,
Kaštonus susiskaičiavus, sprendė kaip paišdykavus?
Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:
"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,
Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.
Pašnibždėję daug gerų, palinkėjimų naujų,
Mėtė priekin ir atgal - bus nauja giraitė gal?

Dar mažoji raganiukė, šniukštinėjo tarp lapukų
Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.
Uodegom jai pamojavę spruko greitai šios į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.
Glaudė dukrą prie širdies - laumė myli ją išties.
Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.
Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.
Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©