Laumių popietės kerai (mudviem)

Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.

Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.

Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!

 

Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,

 

Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.

Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.

 

Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.

Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,

Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.

Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.

Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę, 

 Kaštonus susiskaičiavus, sprendė, kaip paišdykavus?

Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:

"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,

Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.

Pašnibždėję daug gerų palinkėjimų naujų,

Mėtė priekin ir atgal -bus nauja giraitė gal?

Dar mažoji raganiukė šniukštinėjo tarp lapukų

Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.

Uodegom jai pamojavo ir paspruko greitai į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.

Glaudė dukrą prie širdies-laumė myli ją išties.

Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.

Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.

Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"

  Pilna eilėraščio versija Laumių popietės kerai 


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©

Eilėraštis mums - Laumių popietės kerai

Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.

Šluotom debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.

Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!

Mokė ragana dukrelę, kaip priversti šokti pelę,

Kaip reiks šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.

Kaip skraidyti, jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.

Vandenį kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.

Kaip ugnelę prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,

Kam pagelbėt, ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.

Pridegiojus daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.

Tiek miglos prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.

O mažoji raganaitė, apsižvalgius po giraitę,

Kaštonus susiskaičiavus, sprendė kaip paišdykavus?

Nebeklauso ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:

"Kelk – kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"

Pasidavusios vilionėms, pasikaišiusios sijonus,

Sugalvoję naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.

Pašnibždėję daug gerų, palinkėjimų naujų,

Mėtė priekin ir atgal - bus nauja giraitė gal?

Dar mažoji raganiukė, šniukštinėjo tarp lapukų

Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.

Uodegom jai pamojavę spruko greitai šios į šalį.

Sugraudintą raganaitę glaudė ragana mamaitė.

Glaudė dukrą prie širdies - laumė myli ją išties.

Šonan šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.

Apsisukę ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.

Išsiilgo vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"


Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©

Su Šv. Kalėdomis - Merry Christmas

Kalėdų stebuklas...
Sutemų gniūžtes į langus mėto
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis tikriausiai taip ir padarys ,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų ,-
Ji tikriausiai taip ir padarys ,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad mus Viltis surastų -
Ji tikriausiai taip ir padarys.

Su Šv. Kalėdomis Jus visus :)

S.Nėris "Senelės pasaka"

Apšerkšniję mūsų žiemos –balta balta, kur dairais.

Ilgas pasakas mažiemus seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas,

Apie žąsiną moliūgą, kurs išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką, burtus, išdaigas velnių,

Apie vandenis, kur teška iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –koks jis raitelis puikus,

Apie Eglę – žalčio žmoną, medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus grįžo tuščiomis atgal...

Brenda pušys per pusnynus ir išbris niekaip negal.

Pusnynuos nykštukai miega, aukso žuvys po ledu.

Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo, o jos pamotė pikta...

Bet senelė užusnūdo ir jos pasaka baigta.