Auksinis ruduo prie Adrijos jūros arba - mes tai padarėme! (1-2 dienos) antra dalis

Pradžia čia:

Skersgatvyje stūkso  Pilies kalnas (Schlossberg) su pilies griuvėsiais. 

Kalnas išties didingas. Pakilti galima tiek laipteliais, tiek liftu. Mes kilome liftu, o leidomės laiptais. Man norėjosi padaryti atvirkščiai, nes laiptai zigzagu, kartais sukti, tai abejojantiems savo vestibiuliariniu aparatu smagiau kopti į viršų, nei leistis žemyn. Kita medalio pusė - fiziškai sunkiau kilti, nei leistis. Vienaip ar kitaip, yra sudarytos visos galimybės, o pasirinkimas, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Smagu, kad visą didybę turi galimybes apžiūrėti ir neįgalūs asmenys (turiu omeny žmones ratukuose). 
Apie Pilies kalną: Viduramžiška pilis buvo pastatyta XI–XII a. ir garsėjo, kaip neįveikiama,  tačiau jos didybę palaužti pavyko laiko išbandymams, ypač griaunančiam Napoleono armijos siautėjimui XIX a. pirmojoje pusėje. Pasiguglinusi radau informacijos, jog 28 m aukščio Laikrodžio bokštas (Uhrturm)  tapo Graco simboliu, o varpinė (Glockenturm) anksčiau tarnavo kaip kalėjimas. Išlikęs milžiniškas varpas skamba tik kartą metuose - per Naujuosius Metus. Pamatų griuvėsiuose vyksta koncertai. Bokšte įrengtame muziejuje galima susipažinti su miesto istorija, tačiau mes to nežinojome, o, kad nežinojome, tai puikiausiai išsivertėme ir be jo.

Pasižiūrėti ir taip buvo į ką - pradedant užburiančia miesto panorama ir baigiant laiptelių bei užkaborių gausa. 

Čia pilna ne tik turistų, bet ir miestelėnų, atvykstančių tiesiog pailsėti, susirengti pikniką tiesiog čia pat, pievelėse. Pats kalnas it koks skruzdėlynas – pilnas tunelių (neskaitant viduje sukonstruoto įspūdingo lifto), tačiau į tunelius nosies įkišt nepavyko (nors mėginimų buvo :D).

Grįžome į Rotušę. Turėjom laiko paklaidžioti jaukiomis senamiesčio gatvelėmis. Kilo didžiulė pagunda paragaut austriško štrudelio, tačiau mus patikino, jog jo specialiai važiuosime į gretimą Rosenbergą. Pasimėgavę vaizdu į 15 val. mušantį laikrodį, patraukėme autobuso link.

Po šios ekskursijos išvykome Italijos link. Kadangi Grace neparagavome štrudelio, o Austrija be štrudelio, kaip Venecija be gondolų, tai šio delikateso paragauti stabterėjome Rosengerb’e. Štrudelis siūlomas dviejų rūšių: obuolinis ir varškinis. Kadangi varškinis greit baigėsi, tai daugumai labai rūpėjo paragauti būtent jo. Kiek palūkėję gavome išganingojo štrudelio su varške, norintieji dar gavo firminės “Kaiser…” (nepamenu kokios) kavos (ją pirkusieji dovanų gavo puodelį su vietovės pavadinimo simboliu – rože). Žinot, paragavus pyrago beveik vienbalsiai buvo nutarta, jog Čili tinkle (Lietuvoje) jis žymiai ir kur kas skanesnis. Gal sakysit, kad čia tas amžinasis lietuviškasis nepasitenkinimas viskuo, bet šįkart tikrai ne :) 1:0 Lietuvos naudai (apie pyragus aš čia). Kavos neragavau, bet kiek supratau, tai taip pat ne stebuklai. Puodeliai, na, vertinkite patys.

Tiesa, tualetas mokamas, tačiau su kviteliu apsiprekinant vietinėje parduotuvėlėje, taikoma nuolaida. Suvenyrų “valgomų” yra. Čia tiems, kas ieško to, ko nematyti savo šalies parduotuvėse. Kainos pakankamai aukštos, tačiau, jei apsiprasime su mintimi, jog 1 euras lygus 1 litui, tai pirkti ne taip skausminga. Ai, tai va, apie išlaidas :) Mums štrudelio gabaliukas su padažu (padažas perkamas atskirai), kainavo 5,2 euro (apie 17 litų su centais), kava, jei gerai pamenu, kainavo taip pat apie 5 eurus. Pasmaližiavę itin gražioje vietoje (vis tik kai kuriuos pakeleivius pavyko įkalbėti, kad ne taip jau ir šalta lauke), patraukėme begalės tunelių keliu link kelionės tikslo – Italijos.

 Apie tunelius. Gidas minėjo, jog jų pravažiuosime 22, tačiau mano skaičiavimais jų pravažiavome arti 30 (paklaida +- 1 ar 2 tuneliai).

 Jau gerokai sutemus pro autobuso langus galėjome stebėti Alpių tarpeklius, su vos įžiūrimais kriokliais (greitomis jais pasigrožėjome vykdami atgal). Bet dar vienas dalykas palikęs ne mažesnį įspūdį, tai ežeras – Warm sea. Tokio ilgo ežero nesu mačiusi gyvenime. Kadangi neišgirdome kokio jis ilgio, tai palikau šią užduotį namų darbams (pasiklioviau visagaliu google), tačiau teko nusivilti. Gūglė tokio ežero nepasiūlė, turiu įtarimų, jog ežero pavadinimas galėjo būti kitoks, pvz. vienu iš Vikipedijos pateiktų penkių ežerų http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Austrijos_e%C5%BEerai. 

Gerai sutemus, pasiekėme Italiją, mūsų kurortinį miestelį ir viešbutį Adrijos jūros kurorte Lido di Jesolo. kur mūsų laukia vakarienė ir nakvynė 3 žv. viešbutyje „Terramare" (http://www.terramarehotel.com). Viešbutukas, lyginant su Čekiškuoju, tai itin kuklus tiek kvadratūra (turbūt perpus mažesnis), tiek interjeru. Čia mes praleidome tris paras, nors tiksliau būtų sakyti, jog tris naktis (dienomis gi keliavom :D). Žinot kas nustebino? Ogi „vėlyvos“ vakarienės. Pirma, tai todėl, kad vėlyvos, nes vakarieniaudavome apie 8-9 val. vakaro. Kas susipažinęs su mano šeimyna, tai žino, jog kai gamina mano vyras, tai vakarienės ruošai tik ruošiamasi apie 9 val., o valgoma, geriausiu atveju apie 10 :D. Kitas nustebinęs dalykas - maisto gausa. Europiečiai įpratę vakarienei valgyti vieną patiekalą ir, geriausiu atveju, vakarienę pabaigia vynu, gaiviuoju gėrimu bei desertu. Mums gi leido rinktis. Pavyzdžiui:

- Gerbiamieji, šiandien vakarienei siūloma daržovių sriuba (minestrone) arba pasta (itališki makaronai su kumpiu, grietinėlės padažu), o antram patiekalui kiaulienos kepsniukai su bulvių koše. Desertui siūlomi ledai (antrą dieną Tiramisu, trečią, jei atvirai, tai nepamenu :D, oi tas vynas :P). Ir taip visas tris dienas, tik skirtingas meniu. Užtat gėrimai už atskirą mokestį. Mineralinio butelis 2 eurai, vyno taurė 2 eurai, daugiau nežinau, nes neužsisakinėjom nieko kito, o kitų keliautojų neklausinėjome. Kaip pavyzdį pasakysiu, jog parduotuvėj vyno butelį (neblogo) su pritaikyta akcija gali nusipirkti ir už 2 eurus, o 1,5-2 litrų vandens butelis kainuoja 0,17-0,69 euro. Na, žinoma, rytais visi gėrimai (išskyrus vyną, nors jo ir nesiūlė) nemokami.

Na, o poryt apie lietuvių potyrius Italijoje.