18 lapkričio 2014
12 lapkričio 2014
Kalendorius - ožio diena
Kartais atsiverti kalendorių ir nesupranti, jis pilnas primargintas įvairiausių "švenčių" ar keistų "atmintinų" datų. Na, tarkim, kad ir tualeto diena (!?). Skamba mažų mažiausiai keistokai. Keistokas man pasirodė ir šios dienos kalendoriaus lapukas. Ka čia per "Ožio diena". Pasąmonėj lyg ir kirbėjo, jog tai kažkaip susiję su pagoniškom apeigom ar kažkuo panašiu, bet reikia patvirtinimo. Visagalio gūglo pasiteiravau. Atsakymas toks (šaltinis day.lt):
"Ožio diena |
Minima: 2014.11.12
Senovėje
lietuviai šią dieną šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad
greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą
ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią
piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią
dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus
„baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip
karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną
lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą –
kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių."
Dailininko Algimanto Snarskio piešinys
Hm, visai smagiai :)
31 spalio 2014
Laumių popietės kerai (mudviem)
Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.
Šluotom
debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.
Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!
Mokė ragana
dukrelę, kaip priversti šokti pelę,
Kaip reiks
šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.
Kaip skraidyti,
jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.
Vandenį
kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.
Kaip ugnelę
prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,
Kam pagelbėt,
ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.
Pridegiojus
daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.
Tiek miglos
prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.
O mažoji
raganaitė, apsižvalgius po giraitę,
Kaštonus susiskaičiavus,
sprendė, kaip paišdykavus?
Nebeklauso
ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:
"Kelk –
kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"
Pasidavusios
vilionėms, pasikaišiusios sijonus,
Sugalvoję
naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.
Pašnibždėję
daug gerų palinkėjimų naujų,
Mėtė
priekin ir atgal -bus nauja giraitė gal?
Dar mažoji raganiukė šniukštinėjo tarp lapukų
Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.
Uodegom jai pamojavo ir paspruko greitai į šalį.
Glaudė
dukrą prie širdies-laumė myli ją išties.
Šonan
šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.
Apsisukę
ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.
Išsiilgo
vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"
Eilėraštis mums - Laumių popietės kerai
Prie malūno dvi raganės burti pasaką sumanė.
Šluotom
debesis išvaikė - vienas kitas pasitaikė.
Kūrė židinį, kerėjo, žiū, kaip oras pagerėjo!
Mokė ragana
dukrelę, kaip priversti šokti pelę,
Kaip reiks
šluotą pabalnoti, kad galėtų palakioti.
Kaip skraidyti,
jeigu šluotos imtų ir sulūžtų kotas.
Vandenį
kaip užkerėti, kad sutilptų jis į rėtį.
Kaip ugnelę
prijaukinti ir kaip gėrį atpažinti,
Kam pagelbėt,
ką nubaust, ką pabart, o ką priglaust.
Pridegiojus
daug žvakučių, tuoj mama į ugnį pučia.
Tiek miglos
prisigaminus išbarstys ją po kemsynus.
O mažoji
raganaitė, apsižvalgius po giraitę,
Kaštonus susiskaičiavus,
sprendė kaip paišdykavus?
Nebeklauso
ji mamytės, nes pavargo jau rankytės:
"Kelk –
kerėk, oi pavargau, gal pažaiskime geriau?"
Pasidavusios
vilionėms, pasikaišiusios sijonus,
Sugalvoję
naujus monus - stvėrė saujomis kaštonus.
Pašnibždėję
daug gerų, palinkėjimų naujų,
Mėtė
priekin ir atgal - bus nauja giraitė gal?
Dar mažoji raganiukė, šniukštinėjo tarp lapukų
Ir, ištiesus rankeles, kvietė šokt voverytes.
Uodegom jai pamojavę spruko greitai šios į šalį.
Sugraudintą
raganaitę glaudė ragana mamaitė.
Glaudė
dukrą prie širdies - laumė myli ją išties.
Šonan
šluotą pasidėję, prašalaičius pastebėjo.
Apsisukę
ant kulniukų, pas raganių jos pasuko.
Išsiilgo
vaikas tėčio: "Išbučiuoti jį galėčiau!"
Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©
Susireikšmminusi, 2014-10-31 ©
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)