Vakar pasiskaičiau viename socialiniame tinklapyje kaip viena nėščia moteriškė pakraupo dėl auklėtojos elgesio, kuomet pastaroji manydama, jog yra viena su vaikučiais leido pasireikšt savo įsiūčiui. Kadangi nesu iš tų tyliųjų, tai pakomentavau tą situaciją. Žinant, kad nėščiosios itin emocingos (puikiai pamenu savo būseną, kai viskas atrodydavo itin hiperbolizuotai), tai užjaučiu ir labai smerkt negalėčiau, bet tas nuolatinis žmonių abejingumas mane ne juokais nervina. Tas nuolatinis "kol neliečia manęs ir mano šeimos", tai nesikišiu, tik su kaimynkom papletkinsiu. Na po galais! Tai gal atsipeikėkim, nes antraip ir toliau šunys skraidys nuo tiltų, isterikės auklės mūsų vaikus, darbdaviai lups paskutinį kailį.
Mėginsiu surašyti visą istoriją ir jos eigą. Jei pavyks, baigtį. Dabar esu sudirgusi, o ir subjektyviai vertinčiau, nes visų detalių nežinau. Galbūt jų, visų detalių, nesužinosiu, bet gal platesnį vaizdą susikursit.
Laukite tęsinio...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą