Turbūt visi jaučiame nostalgiją vaikystės įvykiams, daiktams, žmonėms, vietoms. Bet jau dauguma, turbūt. Aš ne išimtis. Šį savaitgalį buvom mini jubiliejuje, kuris buvo kaip tik švenčiamas mano vaikystės vienkiemyje. Kiek graudoka, nes daug kas pakeista negrįžtamai ir neatpažįstamai. Graudu, žinoma, kad prisiminimai tarsi trinami, tačiau nieko nepadarysi. Nauji šeimininkai taip nori. Keisčiausia, kad ir jie ten augę, bet, matomai, jiems ne tiek svarbu. Aš daug ką būčiau palikus (skambiai pasakyta palikus, greičiau restauravus radikaliai) nieko nekeičiant. Na, ir sodyba, jei šeimininkas nebūtų įsivaizdavęs, jog gyvens ne mažiau šimto metų, būtų atitekus visai kitiems žmonėms. Bet ne apie tai. Smagu buvo ten būti. Apskritai, tai pastebėjau, kad kai tik atvažiuoju į kaimą (vieną ar kitą), ir įsitaisau kieme ant suolo (kaip Untilgėj) ar savo žvejo kėdėj Sen.Naniškėse, tai toks įspūdis, kad kažkas prispaudžia prie tos vietos ir nesinori pakilti, o tik mėgautis tuo "čia ir dabar" nieko neveikiant... Dar labai patinka rytas su visais kaimui būdingais garsais. Krikšto mama vis burbėjo, o man buvo tokia egzotika, kad net neerzino mažosios ankstyvieji "labas rytas, visiems keltis!" :D Kame ta egzotika? Gervės! Kaip jos rytais klegėdavo. Klausydavau ir džiūgavau. Na man, tai jau tikra egzotika pasirodė. Ar Vilniuje rastum gervių? Net kitame kaime egzotiškesnio paukščio už gandrą nesutiktum :). tik vat egzotika egzotika, bet pasigailėjau, kad vis dar neturim labai "civilizuoto" išradimo-veidrodinio foto aparato. Nors garsas sklido puikiai (suprask nuo ežero garsas itin galingas, ir erdvės...), bet vaizdas tolimas. Negelbėjo ir zoom'as. "Muilinė" lieka "muiline". Užtat žinau koks bus kitas rimtas pirkinys :) spėkit
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą