02 liepos 2010

"Nuodėmių miestas"

D.Matvejevo nuotr.D.

Prieš kelias dienas nusprendžiau pasikultūrint, kol dar mano "inkariukas" tupi pilvelyje ir turiu bei galiu skirti tam laiko. Tad nieko nelaukus įsigijau bilietus į pagal Vudžio Aleno ( Woody Allen) pjesę pastatytą "Nuodėmių miestą".
Iš tiesų tai nesu W.Alleen gerbėja. Jis visuomet atrodė man pernelyg sureikšminęs seksą, o gal net pamišęs dėl jo. Gal kaltas tas lietuviškasis temperamentas (nors priskirčiau save prie degtukų), tačiau man nepatinka kai trūksta saiko. Dar man visuomet būna keista, kai per sekso prizmę mėginama rasti aukštas materijas, gilius jausmus, ar atliekama tarpusavio santykių psichoanalizė. Būkim atviri - sekas yra seksas. Fizinis kontaktas yra fizinis kontaktas. W.Allen tarsi visuose savo kūriniuose ieško psichologinio pateisinimo fizinei neištikimybei. Man vien jau tai neskanu. Gal todėl ir nemėgstu jo filmų. Tačiau spektaklis man patiko. Nerašyčiau dešimties balų, tačiau man patiko. Jis toks nevudiškas :) Gal todėl, kad lietuviškas. Du maži minusai: pirmas-vaidino ne V.Šapranauskas, o jis rolei suteiktų reikiamą cinizmo dozę, antras minusas-pagrindinė herojė labai rėkė (turiu omenyje balsą), jei nebūtų taip rėkus, o tiesiog įtaigiau kalbėtų, tai būtų viskas puiku. Dabar gi priminė senuosius tv spektaklius, kur vaidmens dramatizmą (kažkodėl) mėgindavo išreikšti garsiu balsu/rėkimu.

Spauda apie spektaklį:
Pasak psichologinės komedijos režisieriaus Olego Šapošnikovo, siužetas gali pasirodyti banalus tik iš pirmo žvilgsnio. „Šis spektaklis nėra melodrama – tai tikrų tikriausia komedija, kurioje nėra moralizavimo ir kurią žiūrėdamas kiekvienas žiūrovas gali prieiti prie individualių išvadų. „Nuodėmių mieste“ užverda ne meilės trikampis, o tikrų tikriausia aistrų pentagrama. Gyvename narcisizmo epochoje, kurioje didžiausią meilę jaučiame ne kitam žmogui, o savajam ego. Žmonės ignoruoja jausmus ir tarpusavio santykius. Pagal Vudžio Aleno pjesę pastatytas spektaklis „Nuodėmių miestas“ – tai komedija apie dalykus, kuriuos žmonės linkę nutylėti, neišsakyti garsiai. Tačiau, jei pjesėje aptariami jausmai ir išgyvenimai dar mus jaudina, o galbūt net šokiruoja, vadinasi, kelyje į savęs pažinimą apie tai kalbėti vis dar verta“, – sako spektaklio režisierius.
Režisieriui spektaklis artimas dėl to, kad jis pats turi psichoanalitiko diplomą, yra dirbęs psichoanalitiku. Spektaklyje bus nemažai profesinės autentikos ir tiesos apie maištingą žmogaus prigimtį.Ji – emancipuota, žymi psichoanalitikė – moteris, pasiekusi savo karjeros zenitą. Jis – sėkmingas advokatas, neištikimas sutuoktinis... Kokie intrigų, viliojančių pagundų verpetai gali suktis niekada nemiegančiame Niujorke, aistra alsuojančiame nuodėmių mieste?.. Ko gali griebtis profesionali, protinga ir gudri psichoanalitikė, norėdama išspręsti problemas, netikėtai užgulusias jos pačios šeimą?.. Kieno rankoje iššaus ginklas?...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą